Hello It's Rokas

Jau kuris laikas nieko nerašiau. Kaip čia pasakius.. Jau labai ilgai nerašiau. Tačiau per praėjusias kelias savaites susiformavo minčių kratinys, kuris, pagaliau, įgavo kažkokią struktūrą. Nerašiau, nes neturėjau ką pasakyti. O dabar turiu.

---

 

„if it doesn’t come bursting out of you

in spite of everything,

don’t do it.

unless it comes unasked out of your

heart and your mind and your mouth

and your gut,

don’t do it.“

---

 

Vienintelis dalykas, turtas, kurį atėjęs į žemę turi žmogus yra laikas. Iš žmogaus galima atimti viską, išskyrus laiką. Atimsi laiką – atimsi gyvybę. Bendrąja prasme – tai vienintelis dalykas kurį tikrai turime, kuris tikrai priklauso mums. Juo negalima dalintis, perleisti, keistis, tai vienas iš resursų, kuris pats savaime yra konstanta. Kai kurie fizikai pasakys, jog laikas galbūt net išvis neegzistuoja, tačiau kaip ten bebūtų, tie patys žmonės nešioja laikrodžius. Bet tai nesvarbu. Pereikime prie praktiškesnių dalykų

 

---

 

“If you can’t measure it, you can’t manage it.”

 

---

 

Manau visi vienu ar kitu gyvenimo momentu yra susidūrę su moralkėmis – tie apmąstymai, kai supranti, jog daug laiko iššvaistai visiškai nenaudingai. Kai įsijungia tas tylus sąžinės balsas ir primena tau apie procrastination reiškinį, tuos momentus, kai ką tik praėjus deadline’ui sau pasakai „Never again“, „Dabar viską darysiu anskčiau“ ir t.t. Bet istorija ironiškai kartojasi, tie patys šūdo malimo naratyvai iš esmės niekada nesikeičia, keičiasi tik vietos, darbai ir datos. Ir tada žmogus pradedi mąstyti – jeigu šitas visas reikalas taip dažnai pasitaiko, tai galbūt problema yra sisteminė, o ne moralinė?

 

Dažnas kolega skundžiasi, jog jam trūksta valios ir disciplinos. Just to be clear, pasitikrinam, kas yra ta valia wikipedijoj:

Valia – gebėjimas sąmoningai valdyti savo veiklą ir elgesį, padedantis įveikti kliūtis siekiant tikslo.

 

Vadinasi valios trūkumas yra gebėjimo valdyti ir kontroliuoti trūkumas. O iš čia ateina ir sistemiškumas, va štai jums ir prašom. Tai darau išvadą, jog valios trūkumas yra ne kas kita, kaip asmeninio laiko valdymo sistemos problemų indikatorius. Pereikim prie priežasčių.

 

Kaip ir bet kurioje sistemoje, sistemos dalys būna nevaldomos, kai nebūna sekamos. Taip, kaip įmonės turi finansinių problemų dėl efektyvios apskaitos trūkumo, taip ir mes, žmonės, turime laiko švaistymo problemų, nes nesekame savo laiko. Kiek iš mūsų gali nuoširdžiai pridėti ranką prie širdies ir pasakyti, jog tiksliai žino kada ir ką veikė? Pirmas dalykas sprendžiant tokią problemą yra laiko registravimas ir sekimas. Prisimenu kažkur skaičiau apie eksperimentą apie svorio metimą. Eksperimento esmė – priverstinai nekeičiant mitybos įpročių pažiūrėti ar žmonės yra pajėgūs patys tai padaryti. Vienintelis skirtumas tarp kontrolinės grupės ir bandomųjų – pastarieji turėjo užsirašinėti visus patiekalus, kuriuos valgė, kada valgė ir kiek valgė. Eksperimento išvados – bandomiesiems pradėjo stipriai kristi svoris. Priežastis – they had to face the facts. Kai pamatė, kiek ir ko valgė, patiems pasidarė nemalonu. Nemalonus jausmas į tą knygutę rašyti, jog kirtai MC burgerius 7 ryte. Vien stebėjimas juos privertė keistis. Nes niekada nepamatysi saulėlydžio, jeigu visada žiūrėsi į rytus. Taip pat ir su laiku. Neįmanoma pasakyti, jog švaistai laikai, kai net nežinai kiek laiko kam skiri. Gali būti tik jausmas. O mes jausmais nesivadovaujame.

Taigi, pradėjus sekti laiką ir jį kontroliuoti, reikėtų kažkaip išmatuoti, kaip efektyviai jis panaudojamas.

---

 

Laiko efektyvumas = Naudingai praleistas laikas / Visas laikas

---

 

Tokiu būdu skaičiuojant, kiekvienos savaitės pabaigoje galima plius minus išmatuoti savo produktyvumą. Tikslas – šį santykį maksimizuoti. Be abejo, limitacijų nebus išvengta, pavyzdžiui aštuonios valandos skirtos miegui ir t.t. Tačiau vien norint priartėti prie tokių ribų, reikia įdėti nemažai pastangų. Kitas dalykas, ne visi užsiėmimai yra vienodai naudingi, todėl skaičiuojant naudingai praleisto laiko sumą reikėtų sudėti svertinius koeficientus. Suprantu, kad skamba labai matematiškai, bet iš esmės tai yra realaus pasaulio reprezentacija skaičiais. Vadovaujantis Pareto dėsniu 20% veiklos atneša 80% rezultatų, todėl toliau stengiantis didinti proporcijos vertę reikės maksimaliai didinti tuos 20%, t.y. daryti kuo daugiau aukščiausią vertę kuriančių veiklų. Kita problema skaičiuojant tokiu būdu – realaus pasaulio neapibrėžtumas. Yra dalykų, kuriuos matuoti galima tik retrospektyviai, pavyzdžiui nauji kontaktai. Kartais tikrąją kontaktų vertę galima įvertinti tik praėjus keliems ar daugiau metų, todėl būti objektyviam skaičiuojant neįmanoma, todėl visada daromos prezumpcijos. Vienu ar kitu atveju, toks skaičiavimas bent jau verčia sekti savo laiką ir mąstyti, kaip efektyviausiai jį panaudoti. Which is good. Plius, su gana didele paklaida galima stebėti savo produktyvumą ir jį kontroliuoti.

Toliau gilinantis į anksčiau paminėtą santykį, galima jį pritaikyti gyvenimo kokybės apskaičiavimui. Tokiu atveju skaičiavimas atrodo taip:

---

 

Gyvenimo kokybė = Kokybiškai praleistas laikas / Visas laikas

---

Taigi čia ir prieiname gyvenimo prasmės klausimą. Paprastai mąstant, gyvenimo tikslas paaiškėja tik įsibėgėjus gyvenimui, t.y. ankstyvosiomis jo fazėmis retas supranta ir žino, koks jo gyvenimo tikslas. Kai kurie sako, jog tikslo iš vis nėra, kai kurie taip ir numiršta bemąstydami. Pagalvojus apie seną klišę „Gyvenimas nėra buvimas kalno viršūnėje, gyvenimas – tai lipimas į kalną“ galima padaryti išvadą, jog gyvenimas baigtinumo neturi, t.y. jis yra vienas ilgas procesas, kuris kartais tęsiasi ir mums jau išėjus (hence, legacy). Todėl visai logiška į gyvenimą žiūrėti ne kaip į veiksmų seką su baigtiniu rezultatu, bet kaip į procesą, kurio rezultatai iš esmės niekada nėra tiksliai nuspėjami. Todėl gyvenimo tikslas galėtų susidėti į minėtą lygtį – tokiu būdu stengiamasi gyventi kuo kokybiškiau jau šiandien („Džiaugtis šiandiena“) tuo pačiu metu mąstant, kaip išlaikyti esamą gyvenimo kokybės santykį ir jį padidinti rytoj. Filosofiniai pamąstymai apie gyvenimą šiandien, džiaugsmo patirtį sujungiami su mąstymu apie ateitį ir darbu IR visa tai telpa į vieną paprastą formulę. Math is beautiful.

Verta paminėti skaičiavimų netikslumus ir svertinių koeficientų reikšmę (vienam gulėjimas lovoje teikia daugiau džiaugsmo, nei kelionės). Kiekvienam asmeniškai. Net ir minėti koeficientai kinta bėgant laikui, todėl verta ne tik peržiūrėti savo laiką ir jo panaudojimą bet ir pačią vertinimo lygtį, t.y. permąstyti ar savo laiką ir gyvenimo kokybę suprantu teisingai ir neiškreiptai? Ar man vis dar svarbūs tam tikri dalykai? Galbūt yra kažkas naujo?

Skaičiuojant gyvenimo proceso kokybės lygį būtų visai pravartu turėti dar vieną formulę, kaip saugiklį:

---

 

Saugiklis = Kokybiškai praleistas laikas / Laikas praleistas dirbant

---

Čia dar vienas iš rodiklių, kurie galėtų būti visai neblogas indikatorius. Atsakymas į klausimą – ar ne per daug dirbu ir aukoju kokybiškai praleisto laiko? Na, dėl viso pikto, stebėti ar laimės nemažėja.

Žinoma, toks požiūris į laiką ir gyvenimo kokybę gali būti laikomas egoistiniu. Kas yra visiškai normalu. „O kur altruizmas, pagalba artimui?“ – tai irgi kokybiškai praleistas laikas. Kaip kam. Vieniems daugiau, kitiems mažiau. Bet iš esmės – tas pats egoizmas („The Selfish Gene“ Richard Dawkins).

Taigi, laikas… Vienintelis dalykas kurį turime ir kurio nuolatos mažėja. Jį kontroliuoti ir kuo naudingiau išnaudoti būtina. Tik va, esminis klausimas – ar gyvenimo tikslas gali būti poros formulių maksimizavimas? An issue to discuss.